Telegrama

Tai vis dar tūnai pakelėj
Pamynęs po savim liaunutį smilgos stiebą
Ir melancholiškai žvelgi į tolį
Laukdamas manęs...
Skubu pranešt:
Tuoj pasirodysiu virš miško lyg svajų dievaitė
Tokia raudona it prisirpusi vakarė,
Žinau, akimirkos šypsnys išdailins žalią tavo veidą...
Tačiau trumpam...
Nestabtelsiu ties tavo smilga - taip skubu -
Tikiuos suprast kodėl nebus labai sunku -
Juk aš - boružė, o tu tik žalias kvailas žiogas.

- Boružyt, boružyt, pasakyk kada ims lyt?
- Atstokit. Tikrai ne šiandien...