Rainis ir debesys

Rainis žvalgosi į dangų,
Debesų pūkai ten sklando.
Norėtųs ligi jų užlipt
Ir saldžiai saldžiai numigt...

Nužvelgė sode jis kriaušes,
Išsirinko kur didžiausia
Ir iš lėto šakomis
Ėmė kopti dangaus link.

Kuo aukščiau Rainiukas korės,
Tuo labiau jo jėgos liovės,
Bet viršūnė netoli,
Pasiduot nebegali.

Ant šakelės viršutinės
Laikos jis pasikabinęs,
Nebe debesys galvoj,
Trokšta žemėn lipti tuoj.

Iš baimės Rainis ėmė miaukt,
Gal pavyks ką prisišaukt...
Šeimininkas vos pamatė,
Kopėčias iškart pristatė.

O ant žemės greitai šuoliais
Nuskuodė į savo guolį.
Ir dar niekad taip saldžiai,
Nemiegojo jis tikrai!

Rainio nuotykis

Rainis šypsos sau į ūsą -
Vakare jis slinks į rūsį.
Pieno ten ąsotis stovi
Ir jau taip kutena nosį...

Vos sulaukęs kol sutemo
Per pievelę sau bidzena,
Laiptais leidžiasi žemyn,
Tįsta seilė vis smarkyn.

O aplinkui taip tamsu,
Rainiui darosi baugu.
Tyliai tyliai kaip tik moka
Ant lentynos jis užšoka.

Letena tik pienan kyšt -
Iš tamsos kad ėmė šnypšt!
Rainis liuoksi durų link -
Kažkas vejas įkandin!

Pasislėpęs už gėlės,
Laukia kas iš ten išlėks.
Žiūri, gi kaimynų Pūkis
Skuodžia uodegą papūtęs.

Kiek Rainiukui buvo juoko
Net pažadino apuoką.
Tai bent nuotykis nutiko -
Du vagišiai susitiko!

Pagalba

Skundėsi man begemotas,
Kad per didelė jo nosis
Sako, įkvepiu daug oro,
Kaip balionas būnu storas.

Guodės kartą žirafa,
Kad yra kiek per ilga:
Plonas kaklas, laibos kojos -
Netelpu net savo lovon.

Kaip norėčiau jiems padėti
Nežinau nuo ko pradėti...

Begemotui gal sakyti
Kad įkvėptų po truputį.
Tai padėtų, nepadėtų,
Bet figūra nekentėtų.

O žirafai gal pasiūlius,
Vaikščioti šiek tiek pritūpus.
Kaklą pasirišt skara,
O miegoti dvilinka!