Kažkaip beviltiškai graudu
Spoksot pro langą viršuje,
Stebėt įaugusias šaknis
Ir nužydėjusius jau žiedus.
Gerai, kad prisiplakėlis lietus
Nesiekia šalto lango stiklo -
Vienintelio gyvai žaliuojančio paveikslo.
Tik jis pasikeičia sulig dangum,
Kuris kelintą dieną pilkas -
Ramybės šydu apsitraukęs,
Dangaus lopšinę tyliai šnabžda...
Ir nepailstamai jau monotoniškas jos tonas...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą