Aš, kaip paklydėlė laukinė stirna,
Skrajoju apsnigtais laukais,
Įveikus vėją žiauriai tvirtą,
Žaviuosi vėlei kadagiais.
Sutemo, o rodos, šviesu,
Prisnigo, o rodos, kad žalia...
Juokiuos, o iš tikro verkiu,
Lipdau, o kažkas vis smulkina, mala...
Sukuosi šokio sūkūry
Užsivyniojusi čigonės kaukę,
Sustosiu ir apsidairysiu pakely,
Vaizduosiuos, kad manęs dar laukia...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą