Rainis ir debesys

Rainis žvalgosi į dangų,
Debesų pūkai ten sklando.
Norėtųs ligi jų užlipt
Ir saldžiai saldžiai numigt...

Nužvelgė sode jis kriaušes,
Išsirinko kur didžiausia
Ir iš lėto šakomis
Ėmė kopti dangaus link.

Kuo aukščiau Rainiukas korės,
Tuo labiau jo jėgos liovės,
Bet viršūnė netoli,
Pasiduot nebegali.

Ant šakelės viršutinės
Laikos jis pasikabinęs,
Nebe debesys galvoj,
Trokšta žemėn lipti tuoj.

Iš baimės Rainis ėmė miaukt,
Gal pavyks ką prisišaukt...
Šeimininkas vos pamatė,
Kopėčias iškart pristatė.

O ant žemės greitai šuoliais
Nuskuodė į savo guolį.
Ir dar niekad taip saldžiai,
Nemiegojo jis tikrai!

Rainio nuotykis

Rainis šypsos sau į ūsą -
Vakare jis slinks į rūsį.
Pieno ten ąsotis stovi
Ir jau taip kutena nosį...

Vos sulaukęs kol sutemo
Per pievelę sau bidzena,
Laiptais leidžiasi žemyn,
Tįsta seilė vis smarkyn.

O aplinkui taip tamsu,
Rainiui darosi baugu.
Tyliai tyliai kaip tik moka
Ant lentynos jis užšoka.

Letena tik pienan kyšt -
Iš tamsos kad ėmė šnypšt!
Rainis liuoksi durų link -
Kažkas vejas įkandin!

Pasislėpęs už gėlės,
Laukia kas iš ten išlėks.
Žiūri, gi kaimynų Pūkis
Skuodžia uodegą papūtęs.

Kiek Rainiukui buvo juoko
Net pažadino apuoką.
Tai bent nuotykis nutiko -
Du vagišiai susitiko!

Pagalba

Skundėsi man begemotas,
Kad per didelė jo nosis
Sako, įkvepiu daug oro,
Kaip balionas būnu storas.

Guodės kartą žirafa,
Kad yra kiek per ilga:
Plonas kaklas, laibos kojos -
Netelpu net savo lovon.

Kaip norėčiau jiems padėti
Nežinau nuo ko pradėti...

Begemotui gal sakyti
Kad įkvėptų po truputį.
Tai padėtų, nepadėtų,
Bet figūra nekentėtų.

O žirafai gal pasiūlius,
Vaikščioti šiek tiek pritūpus.
Kaklą pasirišt skara,
O miegoti dvilinka!

Žmogus

Dvokiantis vienatve ir šlapimu, jis niekuomet nesėdi ant suolo parke, tik ant tvenkinio kranto, žiūri į vandenį, kad nematytų jo ir jis nematytų. Maišelis šalia, netoliese esančio prekybos centro, netuščias, kažką turi, kažką valgo kartais. Jį pastebiu gatvėj, nepastebėt neįmanoma, jis nevaikšto į kirpyklą ir neplauna, nešukuoja plaukų, jis neplauna, nelygina savo vargano rūbo, kuris žiemą vasarą toks pat. Jis stebi vitrinas, be jokių ketinimų, be tikslo, tik savo malonumui, gal iš smalsumo. Nuo jo sukasi, raukosi, jis niekur nelaukiamas, nepatikliai nužvelgiamas. Jis valkata, benamis, vienišas, be artimo. Žmogus! Dievo pasiųstas į šį pasaulį...

Žvaigždžių bučiniai

Milijardų metų senumo bučinius
Kasnakt man žvaigždės siunčia.

Gyvenimas kaip upė

Gyvenimas teplaukia upėm
Juk stovintis vanduo
apeina dumbliais...

Kas aš be tavęs

Kas aš be tavęs?
Vienatvės siūlas...
Aklas, nebylus,
Net verkt besprasmiška.

Aš - atvaizdas

Aš tesu atvaizdas
Gyvas paveikslas
Penas svetimoms
akims...

Ieva

Ieva -
moteris dosni
pasiūlė pusę
obuolio Adomui...

Planetų valsas

Valso žingsniu
Didžiuoju
Saulės taku
Planetos sukas
Apie savo ašis
Viens du trys
Viens du trys

Akmuo

Už bažnyčios tvoros
tūno akmuo
nebe šventas...

Meilės testas

Kaip paprasta mylėti šiais laikais
Išsprendi testą ir iškart žinai
Tikra ta tavo meilė ar žaislinė...

Paukščių takas

Kaip aukštai
Taip ir čia
Žvaigždės žiba
Vandenynų dugne
Išėjusios sielos
Įstringa Paukščių take

Laikas...

Toks šniokščiantis upėmis
Suželiantis ir vėl nuvystantis
Kartais ištįstantis
Ir vėl sunykstantis
Nenugalimas laikas...

Ant mėnulio pjautuvo

Iš sidabrinių nakties akių
Taip romiai smelkia šaltis
Ligi begalybės slėpinių
Įšalus Hado valtis

Tai Tu, kuris jau pakeliui
Atversi paslapties duris
Mana širdis tavoj širdy
Lyg feniksas gyvent pakils

Raudonoji jūra

Tai štai kokia ta Raudonoji jūra,
nusistebėjo musė
ir nėrė į barščių puodą...

Prisikėlimas

Sulig pirmu klyksmu
Miriau ir prisikėliau
Naujam gyvenimui
Jau TAVYJE

Grožis

Hiacintų jūroje
Paskęsta žvilgsnis
Toks tyras džiaugsmas
Prieš trapų grožį

Meilė

Meilės
galiojimo datą
žiūrėkite
ant pakuotės dugno...

Upelis

Grožiuosi kaip mažas upelis
Įteka į jūrą
Siaura srovele
Iš plastmasinio butelio...

Pliušinės beždžionės

Ant krištolinių medžių šakų
Supas pliušinės beždžionės
Jos ieško tikrųjų savo namų
Vienintelio tikslo kelionės

Nežino jos, kad nėra jau namų,
Kad didelis mažą sugriovė
Ir, kad toliau ant krištolinių šakų
Užgims vis naujos beždžionės

Barokinė karalienė

O, barokine karaliene,
Seno veidrožio stikle
Spingsi auksiniais dantim
Brilijantų karoliai tavo
Kaklą dar puošia

O, barokine karaliene,
Žinok, nėra dalybos iš nulio
Atmink, memento mori
Suprask, jau kyla mėnulis
Begalybės iliuzijas išsineš
Žvarbus vėjas išbučiavęs
Žvakes

Liūdesys

Liūdesys susigėrė į medžių šakas
Dideliais lašais žemėn krito
Ištiško po bekraštes balas
Lede pilkam žiemai įstrigo

Bet pražydus pirmiesiems žiedams
Ir gervių trikampiams grįžtant
Išjudins vanduo storo ledo lytis
Mano liūdesį vėl pargražinęs

Sraigtiniai laiptai

Sraigtiniais laiptais mes laipiojam aukštyn ir žemyn. Taip niekada ir nesusitikdami. Prasilenkiam kaip ir mūsų likimai. Nors esam taip šalia, ranką ištiesę paliestume, bet mus skiria plonas betono sluoksnis. Mes girdim vienas kitą, jaučiam, bet nematom ir kvapo neužuodžiam. Taip ir nesužinosim kas mes ir kaip atrodom. Tik laipiosim auštyn žemyn dar daug nesužinoję.

Dar ne pavasaris

Vėl plakasi lietus
Širdis patvinsta liūdesiu
Kažko dar laukia vis
Be meilės ir be džiugesio

Dar nekvepia pavasariu
Dar žemės syvai miega
Žiedų nekrauna viltys
"Aleliuja" dar negieda

Bet nors širdis liūdna
Tikiu-ateisi pas mane
Ir tegu plakasi lietus
Jis kaip medus saldus