Rudens rytas

Išsidraikiusios miglos
Voratinkliuos įstrigo
Virsme į žėrinčius lašus
Kur vėjuj supas

Karoliuos perlų
Atspindys sustingsta
Toks mėlynas dangus
Ir gervių trikampiai
pakrikę

Šalnoj rytinėj
Praradimas tvyro
Kol paskutinis klyksmas
Pasiners į tylą

Gyvenimas yra tai

Gyvenimas yra tai, kuo tu pats jį laikai.
Jei manai, jog tai kova, tai ir bus kova,
jei manai, kad tai meilė, tai ir bus meilė,
jei manai, jog tai fizika, tai ir bus fizika,
jei manai, kad tai metafizika, tai ir bus metafizika,
jei manai, kad tai visa ko junginys, tai ir bus junginys.

Ar būtų skirtumas?

O jei nekreipčiau dėmesio
Į nieką aplinkui
Susisupčiau į baltą drobulę
Ir apakus kurčia prasėdėčiau
Lig galo...

Kas ką

Ar Dievas sukūrė Žmogų ar Žmogus Dievą?

Intuicija

Viską lemia intuicija. Nereikia taikyti ar taikytis kitų sukurtų receptų jokioje srityje, pats žmogus turėtų geriausiai žinoti ko jam reikia, pats svarbiausias priesakas gyvenime turėtų būti:

"Pažink pats save"

Tai nuolatinis klaidžiojimų, išbandymų ir paklydimų kelias. Tereikia įsiklausyti į save, nesileisti vedamam už rankos ten kur reikia ar to nori kiti, reikia atrasti ir eiti savo tikruoju keliu.

Mažas niekšelis

Mažas niekšelis kiša man koją
Mažas niekšelis visiems meluoja
Mažas niekšelis tingi tingėti
Mažas niekšelis negali padėti
Mažas niekšelis nosį sau krapšto
Mažas niekšelis nežino ką rašo

Kaip gerai visą kaltę kitam suversti
Ne man, o mažam niekšeliui kailį iškaršti...

Suprantu, kad laikina...

Kaip gera, kai supranti, kad laikina...
Kaip ramu, kai žinai, kad amžina...

Baugu, kaip greitai bėga...
Ar žinai, kad amžina?

Suprantu, kad laikina,
Noris tikėt, kad amžina...

Saulės užtemimas

- Drakonas prarijo saulę! Gelbėkitės kas galit!
- Mėnulis atsistojo į vieną eilę su saule ir ją užstojo...
- Apokalipsė! Pasaulio pabaiga!
- Jokios įtakos jūsų psichikai tai neturi...
- Mes žuvę... melskimės... žiūr, saulė grįžta!
- Saulės užtemimas vyks tik tris valandas...
- Mūsų maldos išgelbėjo saulę!
- Viskas, galit toliau ramiai gyventi...

Perlai

Hipnotizuojantis bangų šokis
Vėto pabirusius perlus...

Dar norėčiau savo kriauklėj pabūt
Prieš pavirstant brangiausia preke...

Batai sunkiai priglunda

Batai sunkiai priglunda prie grindinio,
Betįsančio Vilniaus gatvėje.
Tik laukimo gniaužtuose tyliai slenku be žingsnių,
Vydama ir vėl pargindama mintis apie tave.

Uždegiau tau raudono parafino žvakę
Ir tyrinėdama medinės žvakidės formą
Įsijaučiu į lininio knato vaidmenį
Maldaudama užlieti liepsnojančią aistrą.

Viską šįvakar suruošiau Tau: gėles bei raudoną vyną
Ir, raudonu pieštuku išryškinusi lūpų formą,
Sėdžiu ant sofos tyrinėdama savo šešėlį,
Besistengdama ten įžvelgti Tave.

Vasarą nuskinsiu didelį baltą ramunės žiedą
Tyliai šnabždėsiu gyvenimo dainos pirmą posmą,
Kurį dar stengėmės kartu išrėkti,
Tik balso stygos tam dar nepribrendo...

Odė saulei

I

Vieną tylų melsvą vakarą
Nubrisiu viliojančiu saulės taku,
Pasišokinėdama nuo vienos
Purslais trykštančios bangos ant kitos,
Ant horizonto linijos pasistiebsiu
Ir savosios rankos prisilietimu
Atgaivinsiu gęstančią saulę...

II

Rausvi debesų liežuviai
Palaidojo po savimi saulę
Ir džiūgaudami liepsnoja
Virš jos pilko beviltiško kapo...

III

Išbalęs pasaulis po Tavo bekrašte skraiste
Klūpo nedrąsiai ir lenkiasi klusdamas vėjui.
Ant elektros laiko įsisupusi pašaipą ŽMOGUI
išspaudi -
Bekeliaujančiam žvyru, skalda ir vadinančiam
Tave dievu RA.
Iš Egipto atkeliavusi Helijo vežime
Tapai astronominiu kūnu, mašina,
Be sustojimo žygiuojančia nustatyta erdve
Ir reginčia vangiai išsišiepusius žmonių
veidus prieš save...

L'Orage

Blyškūs vaiduokliai žaibai
Pasikorę ant šlapio dangaus
Paliko verkiančias sielas
Ir kalto lietaus šuorais
Skalavo nublukusius stogus.
O aš blaškiausi paklaikusioj audroj
Kartodama vienintelį vardą -
L'Orage.

Gyvas paveikslas

Kažkaip beviltiškai graudu
Spoksot pro langą viršuje,
Stebėt įaugusias šaknis
Ir nužydėjusius jau žiedus.
Gerai, kad prisiplakėlis lietus
Nesiekia šalto lango stiklo -
Vienintelio gyvai žaliuojančio paveikslo.
Tik jis pasikeičia sulig dangum,
Kuris kelintą dieną pilkas -
Ramybės šydu apsitraukęs,
Dangaus lopšinę tyliai šnabžda...
Ir nepailstamai jau monotoniškas jos tonas...

Atkaklumui

Užlipdė man akis,
Atskyrė nuo pasaulio,
Išblukino jausmus
Pilka likau po saule.

Imu iš naujo kurt sau sielą,
Spalvotą grimą pasiėmus:
Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos -
Margam pasauly netekau galvos...

Nebesuprantu

Aš, kaip paklydėlė laukinė stirna,
Skrajoju apsnigtais laukais,
Įveikus vėją žiauriai tvirtą,
Žaviuosi vėlei kadagiais.

Sutemo, o rodos, šviesu,
Prisnigo, o rodos, kad žalia...
Juokiuos, o iš tikro verkiu,
Lipdau, o kažkas vis smulkina, mala...

Sukuosi šokio sūkūry
Užsivyniojusi čigonės kaukę,
Sustosiu ir apsidairysiu pakely,
Vaizduosiuos, kad manęs dar laukia...

Gėris+apgaulė

Diena išsisklaidys lyg rūkas
Ir žemę vėl užklups tamsi apgaulė.
Tik baltas pienės pūko parašiutas
Gerumo spinduliu apgaubs pasaulį.

O dūmai sklaidos sklaidos sklaidos,
Apnuogina net aklą vėją,
Apgaulė iš gerumo šaipos
Žmogus pasiekia upę Lėją.

Panyra jon ir džiaugiasi lyg vaikas,
Neužmirštuolę rankoj spaudžia...
Staiga atskrieja balto rūko tvaikas -
Atminus jį taip sielą maudžia.

Apakintas ir luošas vėjas
Linguos mažutį pienės pūką,
Kur jį nuneš, nežino niekas:
Į Marsą, gal į skliauto šukę...

Telegrama

Tai vis dar tūnai pakelėj
Pamynęs po savim liaunutį smilgos stiebą
Ir melancholiškai žvelgi į tolį
Laukdamas manęs...
Skubu pranešt:
Tuoj pasirodysiu virš miško lyg svajų dievaitė
Tokia raudona it prisirpusi vakarė,
Žinau, akimirkos šypsnys išdailins žalią tavo veidą...
Tačiau trumpam...
Nestabtelsiu ties tavo smilga - taip skubu -
Tikiuos suprast kodėl nebus labai sunku -
Juk aš - boružė, o tu tik žalias kvailas žiogas.

- Boružyt, boružyt, pasakyk kada ims lyt?
- Atstokit. Tikrai ne šiandien...

Vidurnakčio elegija

Senas miesto žibintas
Apšviečia siaurą skersgatvį,
Kurs mano tiek sykių mintas
Žavingą vėsų vidurnaktį.

Nurimę paminklai palydi
Skvarbiu senolio žvilgsniu
Ir, rodos, jie tau pavydi
Tų žingsnių tamsybėj gūdžių...

Staiga vidurnaktį atminęs,
Bokšto laikrodis skaudžiai suvirpa,
Ir senamiestis, tarsi numiręs
Šešėliuos ir kontūruos tirpsta.

Tamsa man atstoja vienatvę
Tik šmėklos mano draugijoj.
Tai jos atvijo mane į šią gatvę-
Jų žavūs veidai, nors ir mirę.

Saujelę blyškios šviesos
Žibalinė lempa įspraudė.
Tikriausiai pritrūkęs dienos,
Odę pasauliui poetas ten audžia.

Stingsta iš lėto širdis,
Nykiai užmarščiai pasiduoda,
Vien visagalė naktis
Sielos džiaugsmą ir skausmą išduoda.
Sklaidos vidurnakčio sapnas,
Be vilties ir meilės palikęs...

Tiesiog būsena

Žiemą, lyjant lietui,
Neliko nieko originalaus.
Ateina ir praeina pietūs,
Tik nieks nepasako "skanaus".

Kiekvienas kuria sau dėsnius,
Plačiom akim apžvelgdamas pasaulį,
Išskiria iš netikėlių rėksnius
Ir aukso žodžiais apmausto.

Žiemą, lyjant lietui,
Atsivėrė daug šlapių prarajų,
Ateina ir praeina pietūs,
Bet girdi tik "eik po velnių..."

Pasaulis šis

Pasaulis šis man per daug sudėtingas
Gimiau šiam pasauly pernelyg paprasta
Nenoriu būti turtinga galinga
Noriu būti tiesiog gera.

Pasaulį tokį žmonės sukūrė
Pirmykštis pasaulis visai ne toks
Visi į viską vienodai žiūri
Išsiskirt iš minios nevalia.

Turiu turėti tai, ką visi turi
Turiu daryti tai, ką daro visi
Dainuojančios sielos čia nepakanka
Žvaigždėtos nakties svajonės man kenkia...

Pasaulį tokį žmonės sukūrė
Pirmykštis pasaulis visai ne toks
Visi į viską vienodai žiūri
Išsiskirt iš minios nevalia.

Ateik pas mane, kai...

Ateik pas mane, kai pavargsi-
Pailsinsiu nualintą tavo kūną.
Ateik pas mane, kai pravirksi-
Paguosiu liūdinčią tavo sielą.
Ateik pas mane, kai susitepsi-
Savo ašarom tave nuprausiu.
Ateik pas mane, kai ištrokši-
Suvilgysiu išdžiūvusią burną.
Ateik pas mane, kai išalksi-
Duonos kąsniu pasidalinsiu.
Ateik pas mane, kai nuskursi-
Praturtinsiu nykią tavo būtį.
Ateik pas mane, kai nekęsi-
Įžiebsiu tavyje meilės ugnį.

Ateik pas mane, kai mirties pasigesi-
Grąžinsiu troškimą gyventi...

Lietuvai

Lietuva, tauta Tau įrodė,
Kad laisvė brangesnė už mirtį!

Lietuva, tauta davė žodį
Pavojuj Tavęs neapvilti!

Lietuva, tauta Tau dėkoja
Už garbę savo vaikams!

Lietuva, tauta dovanoja
Ateitį visiems laikams!

Užgavėnės

Velniukai smagiai man per petį tapšnoja
Ir šakėm ore ratus vis vedžioja
Klausia gal kartais blynų turiu
Iš nuostabos burnos pravert negaliu
Raganos kelia pašėlusią puotą
Bėgioja žarijom, ugnį vilioja
Lašininis su kanapiniu galynėjas ilgai
Dega per naktį Užgavėnių laužai
Morė šiaudinė suliepsnojus pražus
Kažin ar žiema išsigandus paspruks??????

Lietus

Aš šokinėju per balas
Lietus teškena ant manęs
Balose kyla burbulai
Jie kužda man -
Dar lis ilgai...

Derlius

Sužėrėk vaivorykštės spalvom, pasauli,
Del, liepsnok ugnim karšta, o saule,
Vėjau, neški čia vandens lašus
Žeme, pasistenk, kad derlius
Būtų šis našus!!!!!!!!!

Meilė

- Kokia yra gyvenimo prasmė? - susimąstė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė karalius Midas, priglausdamas ranką prie krūtinės ir jo širdis išsyk pavirto aukso gabalu.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - darsyk paklausė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė Izidė, patalpindama visą Ozyrio esmę savo įsčiose.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - nerimo lyrinis aš.
- Meilė, atsakė alchemikas išgavęs filosofinį akmenį.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - kvotė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė princas ir pabučiavo Erškėtrožę.

Tau taip mėlyna akyse...

Tau taip mėlyna akyse
Kai žvelgi dangaus mėlynėn
Tau taip mėlyna akyse
Kai raistuos renki mėlynes
Tau taip mėlyna akyse
Kai po vakar visas kūnas
vien mėlynėm nusagstytas
Tau taip mėlyna akyse...

Metamorfozė

Pasaulis pilnas keistų nutikimų
Ir nepaaiškinamų metamorfozių...
pavyzdžiui aš
Vieną dieną visiškai netikėtai
Iš pilkos pelės pavirtau į
BALTĄ VARNĄ!!!!!

Nervai į konservus

Išsitampiau visus nervus
Užmarinavau į konservus
Pakasiau po žeme
Kad negrįžtų pas mane
Kas juos ras ir atidarys
Bus piktas niurzglys

Pažink pats save

Nusprendžiau pažinti save -
Vakar pasidariau širdies echoskopiją,
Šiandien pridaviau kraują tyrimui,
Rytoj eisiu persišviesti smegenų...