Batuotas Rainis

Rainis tįso sau ant sofos,
Televizorių jis spokso.
Rodo ten laidas vaikams,
Įdomias ir katinams.

Apie vilką, mešką, lapę,
Tą gudruolę ilgasnapę,
Viską sužinot gali -
Jei tik noro tam turi.

Šiandien ekrane šmėžuoja
Katinas šaunus batuotas.
Rainis markstos išsižiojęs
Tai bent nuostabus herojus.

Nieko jis daugiau nelaukė
Šeimininko batus traukė,
Juodus, blizgančius, lakuotus -
Bus ir jis nuo šiol batuotas.

Po kiemą vaikšto išdidžiai,
Te iš pavydo sprogsta katinai.
Rainis pučias, nosį riečia,
Kol šeimininkas nepakviečia.

Laikas jau pienelį lakti,
Kad saldžiai miegotųs naktį.
Rainis skuba kiek tik gali,
Kliūna batai už kupstelių.

Kol Rainiukas taip kamavos,
Pūkis pieną jo ragavo.
O kad skanus be galo buvo,
Tai viską išmaukė lig dugno...

Rainis ir debesys

Rainis žvalgosi į dangų,
Debesų pūkai ten sklando.
Norėtųs ligi jų užlipt
Ir saldžiai saldžiai numigt...

Nužvelgė sode jis kriaušes,
Išsirinko kur didžiausia
Ir iš lėto šakomis
Ėmė kopti dangaus link.

Kuo aukščiau Rainiukas korės,
Tuo labiau jo jėgos liovės,
Bet viršūnė netoli,
Pasiduot nebegali.

Ant šakelės viršutinės
Laikos jis pasikabinęs,
Nebe debesys galvoj,
Trokšta žemėn lipti tuoj.

Iš baimės Rainis ėmė miaukt,
Gal pavyks ką prisišaukt...
Šeimininkas vos pamatė,
Kopėčias iškart pristatė.

O ant žemės greitai šuoliais
Nuskuodė į savo guolį.
Ir dar niekad taip saldžiai,
Nemiegojo jis tikrai!

Rainio nuotykis

Rainis šypsos sau į ūsą -
Vakare jis slinks į rūsį.
Pieno ten ąsotis stovi
Ir jau taip kutena nosį...

Vos sulaukęs kol sutemo
Per pievelę sau bidzena,
Laiptais leidžiasi žemyn,
Tįsta seilė vis smarkyn.

O aplinkui taip tamsu,
Rainiui darosi baugu.
Tyliai tyliai kaip tik moka
Ant lentynos jis užšoka.

Letena tik pienan kyšt -
Iš tamsos kad ėmė šnypšt!
Rainis liuoksi durų link -
Kažkas vejas įkandin!

Pasislėpęs už gėlės,
Laukia kas iš ten išlėks.
Žiūri, gi kaimynų Pūkis
Skuodžia uodegą papūtęs.

Kiek Rainiukui buvo juoko
Net pažadino apuoką.
Tai bent nuotykis nutiko -
Du vagišiai susitiko!

Pagalba

Skundėsi man begemotas,
Kad per didelė jo nosis
Sako, įkvepiu daug oro,
Kaip balionas būnu storas.

Guodės kartą žirafa,
Kad yra kiek per ilga:
Plonas kaklas, laibos kojos -
Netelpu net savo lovon.

Kaip norėčiau jiems padėti
Nežinau nuo ko pradėti...

Begemotui gal sakyti
Kad įkvėptų po truputį.
Tai padėtų, nepadėtų,
Bet figūra nekentėtų.

O žirafai gal pasiūlius,
Vaikščioti šiek tiek pritūpus.
Kaklą pasirišt skara,
O miegoti dvilinka!

Žmogus

Dvokiantis vienatve ir šlapimu, jis niekuomet nesėdi ant suolo parke, tik ant tvenkinio kranto, žiūri į vandenį, kad nematytų jo ir jis nematytų. Maišelis šalia, netoliese esančio prekybos centro, netuščias, kažką turi, kažką valgo kartais. Jį pastebiu gatvėj, nepastebėt neįmanoma, jis nevaikšto į kirpyklą ir neplauna, nešukuoja plaukų, jis neplauna, nelygina savo vargano rūbo, kuris žiemą vasarą toks pat. Jis stebi vitrinas, be jokių ketinimų, be tikslo, tik savo malonumui, gal iš smalsumo. Nuo jo sukasi, raukosi, jis niekur nelaukiamas, nepatikliai nužvelgiamas. Jis valkata, benamis, vienišas, be artimo. Žmogus! Dievo pasiųstas į šį pasaulį...

Žvaigždžių bučiniai

Milijardų metų senumo bučinius
Kasnakt man žvaigždės siunčia.

Gyvenimas kaip upė

Gyvenimas teplaukia upėm
Juk stovintis vanduo
apeina dumbliais...