... Taip rudeniškai svyra medžių šakos, apsunkusios po vėjavaikiškų pavasario linksmybių, nugairintos šiltų vasaros vėjų ir, pakąstos rudenio šalnų, chameleoniškai keičia spalvą. Ateina-praeina, atsineša-nusineša, gimsta-miršta, myli-neapkenčia... Žodžiu gyvena ir tiek, nesiskundžia. O aš taip nemoku. Dar niekuomet nesijaučiau taip nualinta rudens nepastovumo. Kasdien jis man dovanoja dar ir dar vieną per naktį pageltųsį lapą, kuris krisdamas alpsta ir, vos tik palietęs žemę, sudūžta į milijoną tokių kaip jis, sudarydamas šiugždančią šukių kupetą po kojom...
Gerai, kad ateina ruoduo, vėjų sukamas sparnuočių sūkūriuos. Suraizgo mintis. Raminančiai linguoja medžių šakos ir iš lėto slenka pilką atspalvį įgavęs skliautas. Įžanga į ilgą žiemos meditaciją.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą