Eilėraštis proza - Laiškas

Dabar, kai tavęs nėra šalia, aš galiu tau papasakoti save. Krenta nuo medžių paskutiniai lapai ir saulė krykštauja apnuogintose šakose, toks beviltiškai mėlynas dangus ir vingiuotas takelis per aikštę... Niekas manęs neperspėjo, kad taip greit užeisi, lyg iš pasalų pačiupsi už rankos ir jau niekuomet nepaleisi. Tau ištarus paprasčiausiai "myliu", išgirdau ne žodį, o prasmę ir savimi pajutau tikrąją jo reikšmę. Ir tie klevo lapai, kuriuos surišusi įmečiau į upę, naiviai simbolizuoja mus - neperskiriami, nepanardinami svrovės tiesiog plauks tolyn. Kartais noriu likti viena ir apmąstyt, "kodėl aš, ką aš, kaip aš", bet ta vienatvė priklauso ir tau, net ir ten valdai mane... Gyvenu tavim.