Rainis ir debesys

Rainis žvalgosi į dangų,
Debesų pūkai ten sklando.
Norėtųs ligi jų užlipt
Ir saldžiai saldžiai numigt...

Nužvelgė sode jis kriaušes,
Išsirinko kur didžiausia
Ir iš lėto šakomis
Ėmė kopti dangaus link.

Kuo aukščiau Rainiukas korės,
Tuo labiau jo jėgos liovės,
Bet viršūnė netoli,
Pasiduot nebegali.

Ant šakelės viršutinės
Laikos jis pasikabinęs,
Nebe debesys galvoj,
Trokšta žemėn lipti tuoj.

Iš baimės Rainis ėmė miaukt,
Gal pavyks ką prisišaukt...
Šeimininkas vos pamatė,
Kopėčias iškart pristatė.

O ant žemės greitai šuoliais
Nuskuodė į savo guolį.
Ir dar niekad taip saldžiai,
Nemiegojo jis tikrai!