Žmogus

Dvokiantis vienatve ir šlapimu, jis niekuomet nesėdi ant suolo parke, tik ant tvenkinio kranto, žiūri į vandenį, kad nematytų jo ir jis nematytų. Maišelis šalia, netoliese esančio prekybos centro, netuščias, kažką turi, kažką valgo kartais. Jį pastebiu gatvėj, nepastebėt neįmanoma, jis nevaikšto į kirpyklą ir neplauna, nešukuoja plaukų, jis neplauna, nelygina savo vargano rūbo, kuris žiemą vasarą toks pat. Jis stebi vitrinas, be jokių ketinimų, be tikslo, tik savo malonumui, gal iš smalsumo. Nuo jo sukasi, raukosi, jis niekur nelaukiamas, nepatikliai nužvelgiamas. Jis valkata, benamis, vienišas, be artimo. Žmogus! Dievo pasiųstas į šį pasaulį...

Žvaigždžių bučiniai

Milijardų metų senumo bučinius
Kasnakt man žvaigždės siunčia.

Gyvenimas kaip upė

Gyvenimas teplaukia upėm
Juk stovintis vanduo
apeina dumbliais...

Kas aš be tavęs

Kas aš be tavęs?
Vienatvės siūlas...
Aklas, nebylus,
Net verkt besprasmiška.

Aš - atvaizdas

Aš tesu atvaizdas
Gyvas paveikslas
Penas svetimoms
akims...