Perlai

Hipnotizuojantis bangų šokis
Vėto pabirusius perlus...

Dar norėčiau savo kriauklėj pabūt
Prieš pavirstant brangiausia preke...

Batai sunkiai priglunda

Batai sunkiai priglunda prie grindinio,
Betįsančio Vilniaus gatvėje.
Tik laukimo gniaužtuose tyliai slenku be žingsnių,
Vydama ir vėl pargindama mintis apie tave.

Uždegiau tau raudono parafino žvakę
Ir tyrinėdama medinės žvakidės formą
Įsijaučiu į lininio knato vaidmenį
Maldaudama užlieti liepsnojančią aistrą.

Viską šįvakar suruošiau Tau: gėles bei raudoną vyną
Ir, raudonu pieštuku išryškinusi lūpų formą,
Sėdžiu ant sofos tyrinėdama savo šešėlį,
Besistengdama ten įžvelgti Tave.

Vasarą nuskinsiu didelį baltą ramunės žiedą
Tyliai šnabždėsiu gyvenimo dainos pirmą posmą,
Kurį dar stengėmės kartu išrėkti,
Tik balso stygos tam dar nepribrendo...

Odė saulei

I

Vieną tylų melsvą vakarą
Nubrisiu viliojančiu saulės taku,
Pasišokinėdama nuo vienos
Purslais trykštančios bangos ant kitos,
Ant horizonto linijos pasistiebsiu
Ir savosios rankos prisilietimu
Atgaivinsiu gęstančią saulę...

II

Rausvi debesų liežuviai
Palaidojo po savimi saulę
Ir džiūgaudami liepsnoja
Virš jos pilko beviltiško kapo...

III

Išbalęs pasaulis po Tavo bekrašte skraiste
Klūpo nedrąsiai ir lenkiasi klusdamas vėjui.
Ant elektros laiko įsisupusi pašaipą ŽMOGUI
išspaudi -
Bekeliaujančiam žvyru, skalda ir vadinančiam
Tave dievu RA.
Iš Egipto atkeliavusi Helijo vežime
Tapai astronominiu kūnu, mašina,
Be sustojimo žygiuojančia nustatyta erdve
Ir reginčia vangiai išsišiepusius žmonių
veidus prieš save...

L'Orage

Blyškūs vaiduokliai žaibai
Pasikorę ant šlapio dangaus
Paliko verkiančias sielas
Ir kalto lietaus šuorais
Skalavo nublukusius stogus.
O aš blaškiausi paklaikusioj audroj
Kartodama vienintelį vardą -
L'Orage.

Gyvas paveikslas

Kažkaip beviltiškai graudu
Spoksot pro langą viršuje,
Stebėt įaugusias šaknis
Ir nužydėjusius jau žiedus.
Gerai, kad prisiplakėlis lietus
Nesiekia šalto lango stiklo -
Vienintelio gyvai žaliuojančio paveikslo.
Tik jis pasikeičia sulig dangum,
Kuris kelintą dieną pilkas -
Ramybės šydu apsitraukęs,
Dangaus lopšinę tyliai šnabžda...
Ir nepailstamai jau monotoniškas jos tonas...

Atkaklumui

Užlipdė man akis,
Atskyrė nuo pasaulio,
Išblukino jausmus
Pilka likau po saule.

Imu iš naujo kurt sau sielą,
Spalvotą grimą pasiėmus:
Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos -
Margam pasauly netekau galvos...

Nebesuprantu

Aš, kaip paklydėlė laukinė stirna,
Skrajoju apsnigtais laukais,
Įveikus vėją žiauriai tvirtą,
Žaviuosi vėlei kadagiais.

Sutemo, o rodos, šviesu,
Prisnigo, o rodos, kad žalia...
Juokiuos, o iš tikro verkiu,
Lipdau, o kažkas vis smulkina, mala...

Sukuosi šokio sūkūry
Užsivyniojusi čigonės kaukę,
Sustosiu ir apsidairysiu pakely,
Vaizduosiuos, kad manęs dar laukia...

Gėris+apgaulė

Diena išsisklaidys lyg rūkas
Ir žemę vėl užklups tamsi apgaulė.
Tik baltas pienės pūko parašiutas
Gerumo spinduliu apgaubs pasaulį.

O dūmai sklaidos sklaidos sklaidos,
Apnuogina net aklą vėją,
Apgaulė iš gerumo šaipos
Žmogus pasiekia upę Lėją.

Panyra jon ir džiaugiasi lyg vaikas,
Neužmirštuolę rankoj spaudžia...
Staiga atskrieja balto rūko tvaikas -
Atminus jį taip sielą maudžia.

Apakintas ir luošas vėjas
Linguos mažutį pienės pūką,
Kur jį nuneš, nežino niekas:
Į Marsą, gal į skliauto šukę...

Telegrama

Tai vis dar tūnai pakelėj
Pamynęs po savim liaunutį smilgos stiebą
Ir melancholiškai žvelgi į tolį
Laukdamas manęs...
Skubu pranešt:
Tuoj pasirodysiu virš miško lyg svajų dievaitė
Tokia raudona it prisirpusi vakarė,
Žinau, akimirkos šypsnys išdailins žalią tavo veidą...
Tačiau trumpam...
Nestabtelsiu ties tavo smilga - taip skubu -
Tikiuos suprast kodėl nebus labai sunku -
Juk aš - boružė, o tu tik žalias kvailas žiogas.

- Boružyt, boružyt, pasakyk kada ims lyt?
- Atstokit. Tikrai ne šiandien...

Vidurnakčio elegija

Senas miesto žibintas
Apšviečia siaurą skersgatvį,
Kurs mano tiek sykių mintas
Žavingą vėsų vidurnaktį.

Nurimę paminklai palydi
Skvarbiu senolio žvilgsniu
Ir, rodos, jie tau pavydi
Tų žingsnių tamsybėj gūdžių...

Staiga vidurnaktį atminęs,
Bokšto laikrodis skaudžiai suvirpa,
Ir senamiestis, tarsi numiręs
Šešėliuos ir kontūruos tirpsta.

Tamsa man atstoja vienatvę
Tik šmėklos mano draugijoj.
Tai jos atvijo mane į šią gatvę-
Jų žavūs veidai, nors ir mirę.

Saujelę blyškios šviesos
Žibalinė lempa įspraudė.
Tikriausiai pritrūkęs dienos,
Odę pasauliui poetas ten audžia.

Stingsta iš lėto širdis,
Nykiai užmarščiai pasiduoda,
Vien visagalė naktis
Sielos džiaugsmą ir skausmą išduoda.
Sklaidos vidurnakčio sapnas,
Be vilties ir meilės palikęs...

Tiesiog būsena

Žiemą, lyjant lietui,
Neliko nieko originalaus.
Ateina ir praeina pietūs,
Tik nieks nepasako "skanaus".

Kiekvienas kuria sau dėsnius,
Plačiom akim apžvelgdamas pasaulį,
Išskiria iš netikėlių rėksnius
Ir aukso žodžiais apmausto.

Žiemą, lyjant lietui,
Atsivėrė daug šlapių prarajų,
Ateina ir praeina pietūs,
Bet girdi tik "eik po velnių..."

Pasaulis šis

Pasaulis šis man per daug sudėtingas
Gimiau šiam pasauly pernelyg paprasta
Nenoriu būti turtinga galinga
Noriu būti tiesiog gera.

Pasaulį tokį žmonės sukūrė
Pirmykštis pasaulis visai ne toks
Visi į viską vienodai žiūri
Išsiskirt iš minios nevalia.

Turiu turėti tai, ką visi turi
Turiu daryti tai, ką daro visi
Dainuojančios sielos čia nepakanka
Žvaigždėtos nakties svajonės man kenkia...

Pasaulį tokį žmonės sukūrė
Pirmykštis pasaulis visai ne toks
Visi į viską vienodai žiūri
Išsiskirt iš minios nevalia.

Ateik pas mane, kai...

Ateik pas mane, kai pavargsi-
Pailsinsiu nualintą tavo kūną.
Ateik pas mane, kai pravirksi-
Paguosiu liūdinčią tavo sielą.
Ateik pas mane, kai susitepsi-
Savo ašarom tave nuprausiu.
Ateik pas mane, kai ištrokši-
Suvilgysiu išdžiūvusią burną.
Ateik pas mane, kai išalksi-
Duonos kąsniu pasidalinsiu.
Ateik pas mane, kai nuskursi-
Praturtinsiu nykią tavo būtį.
Ateik pas mane, kai nekęsi-
Įžiebsiu tavyje meilės ugnį.

Ateik pas mane, kai mirties pasigesi-
Grąžinsiu troškimą gyventi...