2007 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Aš ir medis

Aš stoviu priešais medį...
Aš stoviu ant medžio šaknų...
Aš stoviu po medžio šakom...
Aš stoviu medžio prieglobstyje...
Mano rankos liečiasi su medžio kamienu
Mano kojos liečiasi su medžio šaknimis
Mano galva liečiasi su medžio šakomis
Aš stoviu žmogaus ir medžio junginy
Jaučiu kaip vienas kraujas teka
Medžio kamienu ir mano kūnu
Slėpininga kūrėjo paslaptis

2007 m. spalio 16 d., antradienis

Dykuma-vandenynas

Stoviu tarp dykumos ir vandenyno, šlapiam smėlio ruože, laikinoj sąjungoj dviejų
Stichijų...
Aš, sausumos padaras, prieš vandenynų fauną.
Už manęs slenka karštakraujų gyvenimas, prieš mane verda šaltakraujų gyvenimas.
Šviežios žuvies kvapas vandeny ir pūvančios žuvies dvokas ant smėlio.
Siauri mediniai žvejų laiveliai ant smėlio ir ant vandens...
Už manęs horizontas baigiasi sulig smėliu, prieš mane horizonte vanduo.
Aš, vandens ženklas „Žuvys“, vaikštau dviem kojom smėlėtom.

Aš tave myliu 6

aš tave myliu
myliu tave aš
aš myliu tave
tave myliu aš
myliu aš tave
tave aš myliu

Eilėraštis proza - Laiškas

Dabar, kai tavęs nėra šalia, aš galiu tau papasakoti save. Krenta nuo medžių paskutiniai lapai ir saulė krykštauja apnuogintose šakose, toks beviltiškai mėlynas dangus ir vingiuotas takelis per aikštę... Niekas manęs neperspėjo, kad taip greit užeisi, lyg iš pasalų pačiupsi už rankos ir jau niekuomet nepaleisi. Tau ištarus paprasčiausiai "myliu", išgirdau ne žodį, o prasmę ir savimi pajutau tikrąją jo reikšmę. Ir tie klevo lapai, kuriuos surišusi įmečiau į upę, naiviai simbolizuoja mus - neperskiriami, nepanardinami svrovės tiesiog plauks tolyn. Kartais noriu likti viena ir apmąstyt, "kodėl aš, ką aš, kaip aš", bet ta vienatvė priklauso ir tau, net ir ten valdai mane... Gyvenu tavim.

Eilėraštis proza - Rudeniui

... Taip rudeniškai svyra medžių šakos, apsunkusios po vėjavaikiškų pavasario linksmybių, nugairintos šiltų vasaros vėjų ir, pakąstos rudenio šalnų, chameleoniškai keičia spalvą. Ateina-praeina, atsineša-nusineša, gimsta-miršta, myli-neapkenčia... Žodžiu gyvena ir tiek, nesiskundžia. O aš taip nemoku. Dar niekuomet nesijaučiau taip nualinta rudens nepastovumo. Kasdien jis man dovanoja dar ir dar vieną per naktį pageltųsį lapą, kuris krisdamas alpsta ir, vos tik palietęs žemę, sudūžta į milijoną tokių kaip jis, sudarydamas šiugždančią šukių kupetą po kojom...
Gerai, kad ateina ruoduo, vėjų sukamas sparnuočių sūkūriuos. Suraizgo mintis. Raminančiai linguoja medžių šakos ir iš lėto slenka pilką atspalvį įgavęs skliautas. Įžanga į ilgą žiemos meditaciją.

2007 m. spalio 15 d., pirmadienis

Pasakojimas apie lietuvį, susirūpinusį tautos likimu

Sykį doras lietuvis, susirūpinęs tautos likimu
Išsiruošė pas būrėją, išsiaiškint kas jam neramu
Ir štai kojas vos velka akmenuotu žvyro taku
Akyse kaupias ašaros, ką mato aplink jam graudu
Pusiaukelėj pavargo, prisėdo pailsėt ant kelmelio
Akys pačios užsimerkė, pranašingą sapną sapnavo
Lyg kas kaklą jam spaustų didele stipria ranka
O jis vis šoktų, vis dainuotų kiek išgali tada
Nuo smaugimo, o gal nuo varnos krankimo
Pašoko staiga, keliauja toliau su nuojauta negera
Prieina jis girios tankmėj sukrypusią trobą
Samanotą, išlūžusiais seniai jau langais ir durim
Pabeldžia krumpliais į durų staktą tyliai kaip tik moka
Bijodamas, kad pačios durys smūgių nebeatlaikys
- Aš gi sena, o jei sena, tai ir kurčia,-
Iš vidaus atsklinda lyg ir žodžiai gergždžiančiu balsu
- Ar negali pabelst garsiau?
Susikaupęs, stipriu meistro kumščiu, kaltu atkalta ranka
Trinkteli kelissyk į duris, paliečia visa turima jėga
Kaip nuojauta žmogeliui teisingai sakė, durys neatlaikė
Sutręšusios nuo ilgo laiko lentos į visas šalis išsisklaidė
Ir prieš jį visam gražume, būrėja, apsigobus balta šilko skarele
Pamerkė akį, plačiu rankos mostu kviesdama į vidų pas save
- Pamiršta aš kaip matai, kaip Lietuvos praeitis
Kaip tu mane ir radai... niekas užklydęs nebuvo seniai
- Atėjau pas tamstą, kaip pas visažinę,
kuri šitiek amžių šioj žemėj prabuvo
Nerimo užklydau vedinas, susirūpinęs Lietuvos ateitim
Atėjau pasitart su mylimos tėvynės giliausia šaknim
Miesčioniškom kitom būrėjom netikiu visai,
Jos apsimetėlės ir apgavikės, girdėjau apie tai
- Tai klausk ko nori, atsakymų aš neturiu...
Visi tik apie ateitį teiraujas, nors aš jau praeitis
- Girdėjau, kad reikia mokytis iš patirties
Tik praeitį pažinęs sau ateitį sukursi gražią tu iš ties
Senė pasitaisė skarą ant galvos, mįslingai atsiduso
Pamojavo rankom, lyg baidytų skraidančias muses
Užsidegė žvakelę vaško, vapėjo nesuprantamus žodžius
Tada lyg atsiminus svečią, parodė suolą ąžuolinį jam
Kad po kelionės pailsėtų, dar kriaukšlą duonos su medum
Ant lino staltiesės padėjo priešais,
Ir vėl senoji rankomis mojavo, šnabždėjo sau po nosim
Ir dejavo, paklaikusiom akim aplinkui dairės
Ir lyg suradus reikalingą mintį, visa nušvito
- Gerai, aš išbandysiu vieną ritualą, užtruksim neilgai
Paskui paėmus gintaro figūras, ant stalo jas dėliojo išilgai
Jas keitė vietom, stebeilijosi, niaukėsi pastebimai
- Regiu aš katilą, kuriam pabaisos kraupiausios pjaunas
Kailiai iš avių, galvos iš ožių, uodegos tik kyšo lyg vilkų
Puola jie iš pasalų, ir klumpa tik prieš savo dievą Lu
Stabą iš metalo gryno ar iš popieriaus brangaus
Braunasi prie jo, paliesti nori, nors gabalėlį atsilaužt
Ir parsinešus į savo skylę, garbint, visko ko tik nori iš jo gaut
- Mįslėm kalbi, senole, kalbos tavos aš nelabai suprast galiu
Sakai jų kailiai lyg ir iš avių, bet uodegos vis tiek vilkų
Man pinas mintys galvoje, kažko aš čia vis tiek nesuprantu,
Pabaisos tavo pamatytos iš priešų nesutaikomų dviejų
O gal jos ir yra vilkai, tik apsidengę avių kailiais apdairiai
Kad prisidengę švelnumu ir bailumu, galėtų pulti sau iš pasalų
O galvos jų juk iš ožių, su ragais lenktais, visai kaip velnių.-
Pakrapštė sau pakaušį mūs lietuvis, nužvelgė gintaro figūrėles
Suprato viską, ką pamatė senė, suprato, kad Lietuvos tai dabartis
- Ką dar matai, senole, kaip baigsis tiems velniams?
- Kas spės, iš katilo išsikapstys, o kiti vienas kitą išpjaus...
Ištarus tuos žodžius, kaip dūmas subolavo, beliko tik šešėlis
Garsiosios praeities, neliko nei duonos, nei stalo nei bakūžės
Tik gintaro karolių vėrinys ant ąžuolo šakos pakibęs
Dar priminė lietuviui, kad nesapnavo jis, kad burtas mestas
Kad jau nuspręsta ateitis, o jis bejėgis girios glūdumoj palikęs
Ašaras nuo skruostų braukia kaip pupas, link tėviškės atgal pasuko
Dar pakovos kaip Don Kichotas su avikailiu dengtais vilkais
Jei tik kaip senoji kad nusakė, iš katilo neiškris ir nepasuks
Sau svetimais takais.

2007 m. spalio 9 d., antradienis

Išlikimas

Pilki šešėliai
šnabždėjo man
kad krisiu tuoj
o aš balsu juokiaus
graibiau juos rankom
stūmiau nuo savęs -
taip išlikau.

Avys

Avys lėtai slinko per pievą
Paskui ilgą debesų vilkstinę
Manė, kad tai kita banda
Prie kurios prisijungs
Horizonto krašte
Bet jas netikėtai sustabdė
Spygliuota tvora ???!!!

Tarpinė stotelė

tarp vakar ir šiandien
tarp praeities ir ateities
tarp niekur ir tarp niekada
mes miegam
rytas, balta kava
lėktuvams kylant
ir leidžiantis už lango
oro uosto viešbučio
restorane-
mes pasiruošim ateičiai

Juoda pieva

Juodom gėlėm pražydo pieva...
- Įsižiūrėk geriau!!!
Tai žemės kauburiai
Kuriuos vakar išrausė
Akli kurmiai..

2007 m. spalio 3 d., trečiadienis

Vienaragis

Vienaragis blaškosi iš siaubo
Aplink vien spąstai, medžiokliai
Jam baisu...
Visai arti jau girdi šunes lojant
Strėlių šimtus pakibant lankuose
Staiga nuščiūva viskas
Pranyksta baimė
Ta, kurios ieškojo jau prieš jį
Nekalta mergaitė miško proskynoje žaidžia
Jis nori miego
Paguldo galvą jos sterblėj
Šią nekaltą akimirką pasirodo kraujas
Vienaragio krūtinę perveria
Atsitiktinė medžioklio strėlė

2007 m. spalio 2 d., antradienis

Rudeninė gatvė

Dvi mėlynos priekabios akys
Nužvelgia mane nuo kojų lig galvos:
- Pudros likučius nusivalyk nuo nosies.
- Blakstienas tušas sulipdė šen bei ten.
- Šiek tiek ryškumo lūpoms trūksta.
- Suknelė ši languota žiūrisi gana gerai.
- Ir rudos pėdkelnės prie jos pritinka neblogai.
- Batus belieka apsimauti... ne, ne tuos!
- Rudus ilgais auliukais... taip, taip tuos.
Pagaliau savo atvaizdu veidrodyje patenkinta lieku
Ir palengvėjusia širdim į rudeninę gatvę išeinu.
Jaučiu kaip į rusvai raudoną klevo lapą pavirstu
Ir ilgainiui krūvoj margiausioj nebyliai pranykstu.

2007 m. spalio 1 d., pirmadienis

Smuikų orkestras

Vasaros vakarą, prislėgtą tvankumos
Ir nudažytą raustančios saulės laidos
Įstrigusį tarp sirpstančių vyšnių šakų
Tik šešėliais krentantį ant sodo takų

Palytėtą pirmų gailių smuiko garsų
Pravirkstančių čia, be paguodos raudų
Tyliai nusėdančių ant žiedlapių gėlių
Ir išnykstančių sulig vėjo dvelkimu

Orkestro to klausytum ir klausytum
Ir gertum vakaro ramybės gaivą
Bet saulė jau už horizonto ritas

Jau skelbia šio koncerto baigtį:
Dėkojam nacionaliniam žiogų orkestrui
Ir paslapty panorusiam išlikti dirigentui